Yra akimirkų, kurias norisi išskirti iš kasdienybės. Gimimas, vestuvės, gimtadienis, atsisveikinimas, metų virsmas – joms skiriame ypatingą dėmesį, kuriame savus veiksmus ir simbolius, padedančius pajusti jų reikšmę.
Kai kurios tradicijos mus lydi taip seniai, kad retai susimąstome, kodėl jų vis dar reikia.
Man pačiai toks svarbių momentų įprasminimas buvo artimas gerokai anksčiau, nei pradėjau apie jį galvoti fotografijoje. Esu dalyvavusi gimimo, lygiadienių, gimtadienių ir kituose perėjimo ritualuose. Juose mačiau, kiek daug gali reikšti tam skirtas laikas, konkretus veiksmas ar simbolis. Tai, kas ilgai buvo sunkiai apčiuopiama, kartais įgaudavo aiškesnį pavidalą.
Pats žodis „ritualas“ gali skambėti kiek iškilmingai ar net kelti asociacijų su kažkuo mistišku, religiniu, nepažįstamu. Jo šaknis daug paprastesnė. Lotyniškas ritus reiškė paprotį, nusistovėjusią praktiką, apeigą. Ritualu gali tapti ir visai nedidelis veiksmas, jei jis mums turi prasmę ir yra atliekamas sąmoningai.
Skirtingose kultūrose žmonės nuo seno įvairiais būdais lydėjo svarbiausius savo būties tarpsnius. Gimimas, branda, santuoka, mirtis turėjo savas apeigas.
Ypatinga reikšmė teko laikui, kai viena gyvenimo dalis jau tolsta, o kita dar tik ryškėja.
Liminali erdvė – tai tarpinė būsena, savotiškas slenkstis tarp to, kas jau baigiasi, ir to, kas dar tik formuojasi. Tokiu metu įprasti atsakymai gali nebeveikti, o nauji dar nėra aiškūs. Žmogus trumpam atsiduria tarsi tarp dviejų savo gyvenimo versijų, ir būtent šioje pauzėje dažnai atsiranda daugiau jautrumo, atidumo sau, poreikio sustoti ir įsiklausyti. Tokia būsena gali būti labai trapi, bet kartu ir kūrybiška – joje lengviau pastebėti tai, kas kasdienybėje lieka užgožta.
Šiandien nemažai svarbių vidinių perėjimų apskritai neturi savo ceremonijos. Keičiasi santykis su kūnu, baigiasi ryšys, prasideda motinystė, ateina naujas amžiaus tarpsnis, žmogus po ilgo laiko pradeda kitaip girdėti ir matyti save. Išoriškai gali neįvykti nieko, ką būtų galima įrašyti kalendoriuje, tačiau viduje jau aiškiai žinome, kad ankstesnis etapas baigėsi.
Šis poreikis tampa ypač svarbus dabar. Mūsų dienos užpildytos darbu, informacija, žinutėmis, buitimi, planais ir nuolatiniu persijungimu nuo vieno dalyko prie kito. Pokytis gali įvykti greičiau, nei spėjame jį suvokti. Kartais jau gyvename kitą savo istorijos dalį, nors ankstesnei taip ir neskyrėme laiko užsibaigti.
Ritualas išskiria vieną patirtį iš viso likusio dienos srauto ir sutelkia į ją dėmesį. Tam gali pakakti laiško, kelionės, maudynių upėje, medžio pasodinimo, susitikimo su artimais žmonėmis ar vienos dienos, sąmoningai skirtos sau. Pats veiksmas gali būti labai paprastas. Jo prasmę sukuria tai, ką žmogus tuo metu išgyvena ir kam pasirenka skirti savo dėmesį.
Būtent čia ilgainiui atsirado ir fotografija.
Pradžioje jos su ritualu sąmoningai nesiejau. Vis dažniau norėjau žinoti, kokiame savo gyvenimo etape žmogus yra, kas jį šiuo metu jaudina, su kuo jis ateina į mūsų susitikimą. Iš šių pokalbių natūraliai ateidavo vietos, daiktai, spalvos ir simboliai.
Jų reikšmė kiekvieną kartą skirtinga. Spalva gali saugoti labai asmenišką asociaciją. Senas daiktas gali turėti ryšį su šeimos istorija. Kartais jokio objekto nereikia ir visa patirtis telpa kūne, vietoje bei tame, kas atsiranda fotografuojant.
Ritualinė fotografija prasideda nuo suvokimo, kad šis gyvenimo etapas vertas sąmoningo sustojimo.
Pats fotografavimas tuomet tampa įprasminimo veiksmu – jam skiriamas laikas, pasirenkama vieta, kartais simboliai ar tam tikri veiksmai. Ypač VIRSMO fotografijoje man svarbus visas šis kelias: pasiruošimas, buvimas, kūnas, aplinka ir tai, ką žmogus nori sau pažymėti. Fotografijos vėliau išlieka kaip to laiko pėdsakas.
Kūnas čia užima ypatingą vietą. Gyvenimas jame palieka savo įspaudus taip, kaip pirštai palieka žymes minkštame molyje. Gimdymas, ligos, nuovargis, įtampa, prisilietimai, judesys, netektys, džiaugsmas, bėgantys metai – visa tai vienaip ar kitaip įsirašo į kūną.
Fotografuodama moteris dažnai matau, kaip greitai žvilgsnis sustoja ties tuo, ką norėtųsi savyje pataisyti, paslėpti ar pakeisti. Kūnas imamas vertinti atskiromis dalimis, nors jame telpa visa mūsų patirtis. Fotografuojant dėmesys pamažu gali persikelti į judesį, prisilietimą, kvėpavimą, santykį su aplinka. Tuomet vertinantis žvilgsnis atslūgsta ir atsiranda daugiau jautrumo tam, kas iš tiesų vyksta.
Ritualinėje fotografijoje man svarbi ir vieta. Ji gali padėti sustiprinti tai, ką žmogus tuo metu išgyvena, arba tapti savaime reikšminga jo istorijos dalimi. Mane ypač traukia ribinės erdvės – vandens kraštas, upių santaka, miško pakraštys, aušra, sutemos. Jose natūraliai juntamas perėjimas, kaita, judėjimas iš vienos būsenos į kitą.
Tokiose vietose ir pats kūnas ima kitaip reaguoti į aplinką – į vėją, šaltį, vandens svorį, žemę po kojomis, šviesos pasikeitimą. Fotografavimas tuomet tampa labiau patiriamas visu kūnu, o pasirinkta erdvė įsirašo į pačią istoriją.
Kartais svarbu sustoti ne vienai, o kitų moterų bendrystėje.
Apie Moterų jungtįTik vėliau supratau, kad slenksčio motyvas mano fotografijose buvo gerokai anksčiau, nei pradėjau jį sąmoningai įvardyti.
Po fotografavimo žmogus grįžta į savo kasdienybę. Vanduo nudžiūsta nuo odos, ugnis užgęsta, audiniai sulankstomi, pasirinkta vieta vėl tampa tiesiog vieta. Tai, kas vyko fotografuojant, lieka žmogaus atmintyje, o fotografijos tampa matomu to susitikimo tęsinio ženklu.
Prie jų galima sugrįžti jau būnant kitame savo gyvenimo taške. Tada tas pats vaizdas kartais atsiveria visai kitaip: jame pamatai ne vien save, bet ir tai, ką tuo metu išgyvenai, kokį santykį turėjai su savo kūnu, kokios mintys ar sprendimai dar tik brendo.
Čia man ir susijungia ritualas bei fotografija. Ritualas padeda sąmoningai išgyventi tai, kas vyksta dabar, o fotografija leidžia prie šio momento sugrįžti vėliau.
Gyvenime ne kiekviena riba turi aiškią datą. Kai kuriuos pasikeitimus atpažįstame tik patys. Kartais svarbu jiems skirti laiko, suteikti vietos ir leisti sau suvokti, kad viena mūsų istorijos dalis jau baigiasi, o kita prasideda.
Ritualinė fotografija man ir yra toks sąmoningas sustojimas. Būdas įprasminti laiką, kuriame tuo metu esi, ir palikti sau jo vaizdinį liudijimą.
Kad po daugelio metų galėtum pažvelgti atgal ir prisiminti ne vien tai, kaip tada atrodei, bet ir kuo tuo metu gyvenai.
Tačiau jame liks liudijimas, kad ši riba buvo peržengta, šis laikas buvo išgyventas ir pastebėtas.
Jei šiame tekste atpažinai savo išgyvenamą virsmą, kviečiu atrasti, kaip jį galime įprasminti fotografijoje.
Apie virsmo kelionę