Obelys man yra tyrumas ir šventumas. Kažkas nepaprasto vyksta tuo metu, kai jos žydi. Kiekvieno augalo ar medžio žydėjimas yra labai skirtingas – kiekvienas turi savo nuotaiką, spalvą, skambesį, net tembrą. Obelys man – lyg iš Rojaus sodo nužengę medžiai, kurių visa esatis kalba apie šventumą. Tas šventumas kyla ir iš vaikystės prisiminimų. Viename obelų sode pas močiutę buvo supynės, o pats sodas buvo visai šalia namo. Ten tvyrojo kažkokia ypatinga dvasia, kurią sunku apibūdinti žodžiais. Galbūt tai susiję ir su močiutėmis dėvinčias skareles – jos man atrodo neatsiejamos nuo obelų ir tos šventumu alsuojančios atmosferos. Tuose soduose vyko tiek gyvenimo. Obelų gausa tiek vasarą, tiek rudenį maitindavo kaimo gyvulius ir visus, kurie eidami pro šalį pakeldavo jau nukritusį iš aukštybių obuolį.
